Gerb. kunigas A. Kisielius
Kiekvienas rozalimietis pažino kun. A. Kisielių, malonų, niekada nestokojusį geros nuotaikos, dosniai dovanodavusį savo širdies šilumą ir save kitiems, propaguodavusį toleranciją, humanitarines ir egzistencines žmogaus vertybes. Jis rasdavo kalbą su ateistu ir su tikinčiu, su turtuoliu ir su vargšu, su vaiku ir su seneliu. Kiekvienas žmogus, bent kartą bendravęs su kun. A. Kisieliumi, jautė spinduliuojančią šilumą, ramybę ir begalinę meilę kiekvienam žmogui. O per tuos Rozalime praleistus dešimtmečius klebonas bendravo su šimtais žmonių, žinojo jų vardus ir rūpesčius. Barti nemėgo. Jeigu ką turėdavo pasakyti – pasakydavo į ausį. Sutikdavo ir išlydėdavo svečią ištardamas savo mėgstamiausią – „Valio“.
„Jau prabėgo vieneri metai nuo daugeliui brangaus, mylimo ir mielo Pakruojo rajono garbės piliečio, ilgamečio Rozalimo parapijos klebono kunigo Aniceto Kisieliaus mirties. Tai puiki proga dar kartą prisiminti šį tvirtą Rozalimo ąžuolą, kuris per keturiasdešimt metų giliai įleido savo gerumo šaknis į parapijos žmonių sielas. Kas šiandieną besuskaičiuos jos atliktos tarnystės darbus? Kiek jis neretai slaptai, vakare savo ar žmonių namuose yra pakrikštijęs? Kiek vaikučių ir jaunimo išmokė katekizmo tiesų bei privedė prie Komunijos ir Sutvirtinimo? Kiek jis palaimino santuokų? Kiek kartų skubėjo aprūpinti sergantį žmogų su sakramentais? Kiek palydėjo į Amžinybę? Kiek kartų susikaupęs aukojo šv. Mišias?“, – primena Tėvelio Aniceto (kaip garbusis klebonas neretai vadintas) darbus dabartinis Rozalimo ganytojas Algimantas Žibėnas. „Iš tiesų šis dvasios ganytojas buvo daugeliui tikru TĖVU, žinančiu savo ganomųjų vardus. Manome, kad daugelis iš mūsų esame jam likę skolingi už begalinę meilę kožnam čia žemėje“, – priduria A. Žibėnas.
„Jis ne tik man, bet ir visiems sutiktiesiems buvo tėvas, brolis, draugas, – apie velionį kalbėjo buvęs rozalimietis kun. A. Kasperavičius. – Stebino jo mokėjimas visus priimti su didele širdies šiluma, kiekviename žmoguje matyti Dievo paveikslą. Klebonas mylėjo kiekvieną sutiktą žmogų, savo širdies gerumu visus užkrėsdavo. Buvo optimistas, todėl jo širdies neaptemdydavo blogis, turėjo subtilų humoro jausmą. Velionis neieškojo garbės, titulų ar turtų ir stengėsi žemiškoje kelionėje visiems atiduoti savo širdį.“
Iki šiol aktualus kažkada ištartas Tėveliuko palinkėjimas: “Pirmas dalykas- sveikatos. Antras – mažinkit gėrimą. O čia tai jau mūsų žaizda – alkoholis. Ir trečia, sutarimo, susiklausymo šeimoje. Stenkitės vienas kitam patarnaut. Ot tada bus sutarimas šeimoje, nebus erškėčių visokių “.
