“ Nuo seno šventu vadinamas Zigmantiškiu akmuo seniai nebuvo sulaukęs tiek lankytojų, kiek ten susibūrė per Rozalimo pušyne vykusi bendruomenių sąskrydį.
O netoli tos vietos užaugusi ir dabar daug laiko amžinatilsį tėvelių namuose (kur gyvena sesuo Emilija) praleidžianti Apolonija Veidaitė susirinkusiems pasakojo viską, ką tik apie tai buvo girdėjusi…
„Einam prie švento akmens“, -bemaž prieš 70 metų, jų vaikystėje, sakydavo šviesaus atminimo Emilijos ir Apolonijos (Miliutės Ir Patiutės, kaip labiau buvo įprasta jodvi vadinti) mama, ir mergaitės tekinos kurnėdavo gerą puskilometrį link miško. Tik tada joms labiau rūpėjo ne padavimais apipintas neįprastos formos didžiulis akmuo (ant kurio, pasak mamos ir babytės, kitados piemenėliams buvo pasirodžiusi Švenč. panelė Marija, neva įmynusi ten pėdą), o pamiškėj raudonavusios žemuogės, savo vaisius nokinusi laukinė obelis ar gervuogės rudenį…
Tačiau seserys Veidaitės atsimena anuomet apie šį akmenį buvus keliais nušliaužtą ratą, nes kai per atlaidus rozalimiečiai turėdavę svečių, kartu su jais pulkais traukdavę į šventąją vietą. Paskui kurį laiką ji buvo likusi be dėmesio, o kai prieš metus per Rozalimo miško parką nutįso pažintinis takas su informacinėmis rodyklėmis į labiausiai vertas dėmesio jo „stoteles“, Zigmantiškiu akmuo vėl sulaukia lankytojų: tikintieji čia meldžiasi, palieka smulkių pinigėlių (kurie paprastai greit dingsta), mėgaujasi miško parko atgaiva, nes prieš 10 metų rozalimietis tautodailininkas Egidijus Impolis su savo mokiniais ten padarė ne tik išvaizdų kryžių, bet ir suolus.
Arčiausiai akmens gyvenusios seserys mena, kaip prieš keletą metų prie jų namų sustojo autobusiukas, iš kurio išlipę barzdoti vyrai prašė palydėti iki aprašytosios vietos, o paskui klausinėjo jų, ar šalia didžiojo akmens nėra kitų (mažesnių) akmenų, ar anksčiau čia nebūta netoli kapinaičių…
Išties būta ir vieno, ir kito… Moterys iškart prisiminė mamos žodžius jų vaikystėje „Eisim, mergičkos, prie kapinaičių grybauti“ – nors jau tada ten kapų nebuvo nė žymės, tik ant medžiais apaugusių kalnelių labai augdavo baravykai ir svyruodavo riešutais apkibę lazdynai. Tiesa, paskui, kai toje vietoje buvo leista kasti smėlį, Emilijos dukra Milda parbėgusi iš miško baisėjosi dėl ten matytų žmonių kaulų.
Apžiūrėję vietovę ir pabendravę su vietinėmis gyventojomis, atvykėliai padarė išvadą kitados čia buvus aukurą, kuris, kaip dabar rašoma šio akmens prezentacijoje, -vienas iš įdomiausių visoje Lietuvoje. Ten pat pažymima ir tai, jog akmuo tarsi sudėtas iš daugelio gabalų, bet patikrinus paaiškėjo, jog jie sudaro bendrą kamieną. Gi tariamoji Marijos pėda ten įvardinama… iškalta apie 5 cm gylio ir 35×25 cm dydžio keturkampe duobute, dėl kurios šis akmuo literatūroje aprašomas kaip dubenuotas. Tiesa, sklando pasakojimas ir apie tai, kad „tikroji“ Marijos pėda kitados buvo išpjauta iš akmens ir įmūryta Rozalimo bažnyčios sienoje.
Lankytojams taip pat pateiktas pasakojimas, dėl ko akmuo taip giliai įsmigęs į žemę. Esą kartą ponas, nebenorėdamas, kad apie akmenį būtų mindžiojami laukai, įsakė tą vietą aparti ir apsėti. Bet šį darbą bandęs daryti žmogus vakare griuvęs ant rankoje laikyto peilio ir mirtinai susižalojęs. Paskui į tą lauką niekas nebeėjęs, ir jis vėl apaugęs krūmynais. Gi vyriškį, kuris aprašytąjį akmenį norėjęs suskaldyti, ištikęs paralyžius.
– Bet man vistiek labai norėtųsi, kad šis legendinis akmuo būtų labiau ištrauktas iš žemės, nes dabar tematom tik jo „pakaušį“, – savo nuomonės neslėpė viena iš sąskrydžio dalyvių, o aš juokavau, kad nevalia jo judinti vien todėl, kad gali atsitikti kažkas baisaus – kaip tiems dviems, tik ką aprašytiems vyrams, pasikėsinusiems į uolą primenančio riedulio ramybę.
Prie šio gamtos paminklo yra ir vienas kitas žmonių atvežtas kryželis. ‘
Laikraščio “Auksinė varpa“ informacija
