Iš Pakruojo važiuojant Panevėžio link, Rozalimas yra pirmas didesnis miestelis. Čia kadaise sveikatos sėmėsi rašytojas Jonas Biliūnas, dažnokai užsukdavo pirmoji nepriklausomos Lietuvos Seimo pirmininkė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Gikonių kaimas netoli Rozalimo – poeto Henriko Radausko tėviškė.
Daugiau nei prieš dešimtmetį įkurtas Rozalimo 290 ha miško parkas. Už praėjusią vasarą, prieš pat Jonines, miestelis sulaukė malonios staigmenos – buvo atidarytas pažintinis miško parko takas. Pramogoms ir poilsiui skirta 55 ha miško, o paties tako ilgis – apie 4,5 kilometro. Senokai to laukė vietos gyventojai. Taką jau sugebėjo pamilti užsukantys į Rozalimą. Jį bando įveikti pėsčiomis, minant dviračio pedalus, sutiksi bėgiojančius.
Tako pradžioje, ant pagrindinių vartų, kabo trys varpai, įamžinantys žemės ir dangaus ryšį. Įrengtos apžvalgos, automobilių stovėjimo aikštelės, laužavietės, stovi suoliukai, pavėsinės, pastatyti mediniai tualetai. Yra kur dėti šiukšles. Einant taku, būtina atkreipti dėmesį į Zigmantiškių mitologinį akmenį su vietinių vadinama Švč. Mergelės Marijos pėda. O ji aiškiai matoma – 5 cm gylio ir 35×25 cm dydžio keturkampė duobutė. Padavimas byloja, kad ant to akmens piemenims pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija, ji čia ir palikusi savo pėdą. Garsas apie stebuklingąjį akmenį sklido plačiai. Tikėdamiesi išgyti čia plūdo ne tik aplinkinių kaimų, bet ir kitų šalių žmonės. Vaikų negalinčios susilaukti moterys ant akmens slapta dėdavusios aukas ir prašydavusios vaisingumo. Pėdoje suaukota nemažai monetų, pasitaiko ir litų, bet po nakties kažkaip jie paslaptingai pradingsta (ir čia ilgapirščių pasitaiko). Statant Rozalimo bažnyčią nuo akmens atskeltas gabalas buvo įmūrytas į jos pamatus.
Šiuo taku einant įgyjamas dvasinis pakylėjimas, jaučiama kažkas ypatinga. 
Gera širdžiai, lengva kvėpuoti. Tiesiant taką išpilta gausybė smulkaus žvyro, todėl sausa. Virš liūnų pastatyti tilteliai iš ąžuolo.
Tenka žengti ir aukštuma, nuo kurios žiemą būtų malonu nusileisti su slidėmis. Iškirtus jos šonuose gausiai augančius lazdynų krūmus, ateityje atsivers dar puikesnis vaizdas, o greta tako nuvirtęs medis taps trūnėsiu. Tai irgi akivaizdu.
Čia viskas taip, kaip gamtos sukurta. Labai gražios medžio skulptūros, išdrožtos pakruojiškių meistrų Egidijaus Impolio, Eugenijaus Rimdžiaus ir Prano Miežio.
Projektas įgyvendintas Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Pakruojo miškų urėdijos lėšomis. Urėdas Kazys Gudas džiaugėsi: „Po ilgų ginčų ir gausybės svarstymų bei abejonių pagaliau turime tai, apie ką svajojome“. Tako priežiūrai priskirtas žmogus ir reikalinga technika bei įrankiai. Pasak urėdo, ateityje čia bus rengiamos įvairios konferencijos, švenčiama Miškininko diena. Rozalimo girininkijos pastate, atsiradus laisvo ploto, ketinama įrengti urėdijos veiklos informacinį centrą, kuris pasakotų apie jos praeitį, dabartį ir ateitį. Juk prieškariu Rozalimas buvo žinomas ir kaip poilsio zona. Todėl pasitarus su vietos bendruomene, pasitelkus verslininkus, verta būtų pagalvoti apie arbatinę svečiams, kur jie galėtų numalšinti troškulį ar alkį.
Automobilių stovėjimo aikštelė, matyta važiuojat nuo Pakruojo, jau per maža, todėl ją žadama praplėsti. Sutiktos dvi moterys, kurios nuo apžvalgos aikštelės grožėjosi atsiveriančiu vaizdu į vandens telkinį su šalia jo augančiais gražuoliais beržais, sakė, kad to tako seniai laukusios. Nors abi gyvena Šiauliuose, bet augo, mokėsi Rozalime, todėl šis kraštas joms liko itin mielas. Taigi, jau turi kuo puikuotis pakruojiškiai – buvę ir nuolatiniai šio krašto gyventojai.
Informacija- 2014 „XXI amžius“
