Užšalęs Paežerių tvenkinys (Pakruojo r.) smalsuoliams suteikia retą progą nesunkiai aplankyti saloje esantį istorijos paminklą – Paežerių dubenėtąjį akmenį. Šis akmuo – vienas iš trisdešimt dviejų, rastų Lietuvoje ir paskelbtų saugomais valstybės, įtrauktas į Šiaulių apskrities turistinių kelionių automobiliu žiedą.
Vandenų supamas istorijos paminklas
Šiuo metu ledu nuo tvenkinio pakrantės paprasta nueiti iki pat medžiais bei krūmokšniais apaugusios, vietos žmonių Koplyčkalniu vadinamos salos. Lipant į ją, verta koją dėti atidžiai: net iš po gilaus sniego kai kur matyti lapių urvai, išsiraizgiusios medžių šaknys. Iš pėdų matyti, kad saloje daugiausiai ir lankosi lapės.
Paežerių akmuo – plokščias granito riedulys aukščiausiame salos pakraštyje, virš žemės paviršiaus iškilęs apie pusmetrį. Paminklą dengia ne tik sniego kepurė: akmuo apžėlęs tankiomis samanomis, paslėpusiomis jo paviršiuje vingiuojančias figūras iš duobučių.
Einant link dubenuotojo akmens, kairėje žvėrių takelio pusėje lieka mažėlesnis riedulys ir samanotas plokščias akmuo, primenantis nutašytą kokio jau sunykusio statinio pagrindą. Pastarasis ir senutėlis geležinis kryžius slepiasi aukštuose krūmuose. Akmeniniame kryžiaus pagrinde įžiūrima data „1908“ – galbūt jo pastatymo metai.
Dubenuotasis Paežerių akmuo įtrauktas į valstybės saugomų istorijos paminklų registrą. Jis, kaip lankytinas objektas, minimas ir 2011-aisiais sudarytoje rekomendacijoje keliautojams po Šiaulių apskritį – turistiniame maršrute automobiliais „Didysis ratas“.
Maršruto sudarytojai smulkesnių rekomendacijų nepateikė: nepaminėta, kad Paežerių akmuo didžiąją metų dalį pasiekiamas tik plaukte – valtimis, vandens dviračiais ar kitomis priemonėmis.
Buvusios kapinės
Interneto svetainėje www.valstybiniaimiskai.lt rašoma: „Užtvenkta Ežerėlė paskandino Paežerių alkakalnį, vadinamą Koplyčkalniu, iš vandens bekyšo tik jo viršūnė. Ant alkakalnio buvo akmuo su dubenėliais, apie jo paskirtį nieko negali papasakoti nei senieji rozalimiečiai, nei legendos.“
Mitologinę vertę turintis alkakalnis archeologų buvo tyrinėtas 1975-aisiais metais, prieš užtvenkiant Ežerėlės upelį. Archeologės E. Butėnienės rašytame tyrinėjimų dienoraštyje teigiama, kad alkakalnis yra pelkėje, apytikriai už pusšimčio metrų nuo upelio ir už aštuonių šimtų metrų nuo kitapus Ežerėlės rasto Laičių senkapio.
Tuo laiku alkakalnis buvo gana aukštas – apie šešių metrų, su loma ir aikštele viršūnėje. Didysis mitologinis akmuo, archeologės nuomone, iškeltas iš savo pirmykštės vietos ir paverstas kitaip nei anksčiau. Tyrinėjimų metu didelių akmenų užfiksuota tiek kalno viršuje, tiek pašlaitėse.
Archeologai kasinėdami surado buvusių laidojimų vietų – pavienių kaulų, jų fragmentų, galimai suardytų kapaviečių, o beveik pusantro metro gilumoje surasti ir gerai išlikę žmogaus griaučiai be įkapių. Spėjama, kad žmogus buvo palaidotas be karsto, su sulenkta (lyg kažką laikančia) ranka. Kasinėjimų vietoje, maždaug metro gylyje, rasta nedidelė varinė 1661 metų (su iškalta data) moneta.
E. Butėnienė padarė išvadą, kad tyrinėtoji kalva – ne piliakalnis ar alkakalnis, o buvusios kapinės. Laidojimai laikomi vėlyvais, remiantis rastomis 17-ojo amžiaus monetomis. Specialistės nuomone, kapinės buvo suardytos, kasant duobes bulvėms laikyti.
Tyrinėjimų dienoraštyje užfiksuotas rozalimietės šešiasdešimt aštuonerių Čepulienės pasakojimas, jog tarpukariu Paežerių kaimo pradinės mokyklos mokytoja su mokiniais kasinėjusi alkakalnį ir suradusi senovinį kapą. Prie jame palaidoto žmogaus griaučių buvusi žalvarinė segė.
Rozalimiečiai archeologei pasakojo, jog ant kalvos senais laikais stovėjusi koplyčia, bet ji nugrimzdusi. Todėl alkakalnis tebevadinamas Koplyčkalniu.
Šis pasakojimas netiesiogiai antrina archeologės išvadoms apie kalvoje buvusias kapines – koplyčios jose statytos neretai. Gal trečią šimtmetį skaičiuojantis nežinomo meistro nukaltas kryžius ir tašytus pamatus primenantis akmuo šalia jo – taip pat susiję su ankstesniais amžiais čia stovėjusia, bet jau kadaise sunykusia koplytėle?
Alkakalnį buvo tyrinėjęs ir kraštotyrininkas Juozas Šliavas.
Šventykla ir žvaigždėlapis
Jau atkūrus Nepriklausomybę, Vilniaus pedagoginio universiteto gamtos mokslų daktaras, profesorius etnologas Libertas Klimka Paežerių alkakalnį pavadino unikalia gamtos stebėjimo, pagoniško kulto, senovinio tikėjimo ir apeigų vieta.
Kažkada čia tekėjusių Ežerėlės ir Dirvelio upelių santakoje esanti kalva – laimingai išlikęs senosios lietuvių istorijos paminklas. Jis vandalų dėmesį traukė visais amžiais – buvo raustas perraustas ne vieną kartą. Anuomet Paežerių dvaro ponas liepęs baudžiauninkams čia kasinėti ir ieškoti brangenybių. Pokariu tokie pat ieškotojai pasitelkė techniką – kad įsitikintų, ar nėra lobio po didžiuoju akmeniu, jį traktoriumi pastūmė porą metrų iš vietos (ar reikia stebėtis, kad gilaus tarybmečio archeologė tik užsiminė, jog akmuo – pajudintas, tačiau nutylėjo, kodėl? – red. past.).
Straipsnyje „Paežerių akmenys“ („Žiemgala“,1992 m. 8-9 numeris) L. Klimka su bendraautoriumi Rimvydu Laužiku teigia, kad ant didžiojo akmens iškaltos duobutės vaizduoja dangaus skliautą: tyrinėtojai rado Kasiopėjos, Andromedos, Pegaso, Žuvų, Persėjo, Vežėjo, Gulbės žvaigždynus, esančius Paukščių Take ar prie jo.
„Žinotina, kad pastarasis kitados vadintas Vėlių keliu, mitologinėje vaizduotėje iškylantis kaip jungtis tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių…O gal šis žvaigždėto dangaus plotas buvo naudojamas kalendoriaus derinimo procedūrai?…Didžiausi akmenys išrikiuoti vienoje tiesėje…Tai atitinka kraštinę Mėnulio laidos kryptį. O pro didžiojo akmens šiaurinį kraštą, žiūrint nuo tolimiausiojo riedulio, matytume besileidžiančią Saulę Rasos šventės išvakarėse. Į tarpą tarp didžiojo akmens ir šalia gulinčio vakarų pusėje mažesnio Saulė „nusileidžia“ per Jurgines. Štai kokį gamtos kalendorių pasistatydino žiemgalių protėviai“, – rašo L. Klimka ir R. Laužikas.
„Šiaulių kraštas“ informacija
