Jei kada iš Šeduvos į Pakruojį važiuosi, 
Rozalime – pusiaukelėj – garantuotai sustosi.
Nes tikriausiai girdėjai, kad šičia nuo seno
Žmonės darbštūs, sumanūs ir šaunūs gyvena.
Nors tenykščiam miške eglių daugel išdžiūvo,
Auga medžiai nauji, ąžuolai ten nežuvo.
O pušyne aukštajam net kraujas užverda –
Iškovojo gyventojai parko jam vardą.
Gi kadaise senovėj, kaip vietiniai sako,
Čia mergelė Marija ieškojo sau tako.
Kai ji šoko per griovį, – stipriai atsispyrė
Ir didžiam akmeny savo pėdą įmynė.
Nors kiti prieštarauja, jog tai – legenda,
Ta vieta tikintiesiems patapo šventa.
Na tai kas, kad nėra ten nei kryžiaus, nei kapo,
Ne vienam pro ją einant net užima kvapą.
Gražios kapinės rymo, apglėbtos pušų,
Jose tūkstančiai ilsis jaunų ir senų.
Malonu jiems klausytis paukštelių balsų,
Nors gegutės skaičiuoja metus nebe jų…
Vis naujus krašto žmonės keleliui čia vedant,
Kasdami vienam duobę – vyrai lobį surado!
Padalint išmintingai ano nemokėjus,
Po kiek laiko piktumai dėl to išaiškėjo.
Vis gražėja namai, virš jų dygsta antenos,
Tarp pušyno ramaus tylios gatvės čia rymo.
Ar važiuosi pirmyn, ar atgal, Tu vis vieną
Neaplenki miestelio gražaus – Rozalimo.
Mykolas Skulskis
