Pavadinimo kilmė
Miestelio vardo kilmė nėra aiški. Gali būti, kad jis dirbtinai sudarytas iš Padubysio dvaro savininko Drabišiaus žmonos vardo Rozalija. Tai atsitikę po to, kad 1755 m. paveldėję Padubysio dvarą Drabišiai (Adomas ir žmona Rozalija Belozaraitė) įsteigė bažnyčią ir būsimą miestelį pavadino Rozalimu. Kadangi 1738 m. dabartinio Rozalimo vietoje gyvenvietės dar nebūta, todėl galima manyti, kad pavadinimas atsirado vėliau. Tačiau veikiausiai pirmesnioji pavadinimo lytis buvo Rozalinas, taip jis minimas iki pat XIX a. pabaigos. Toks miestelio vardo variantas labiau būdingas vietoms, kuriose buvo didesnė slavų kalbų įtaka. XX a. 1-ojoje pusėje miestelis minimas kaip Razalimas.
Pirmą kartą paminėtas
Archeologų liudijimu, dabartinio Rozalimo apylinkėse žmonės galėjo gyventi dar neolite, o pirmieji „daiktiniai jų gyvenimo pėdsakai” yra iš neolito pabaigos – žalvario ar ankstyvojo geležies amžiaus. Viduriniame geležies amžiuje apylinkėse atsirado neįtvirtintų gyvenviečių, o apie pirmojo tūkstantmečio vidurį – piliakalnių.
Rozalimas raštuose pirmą kartą paminėtas 1767 m. Klovainių bažnyčios metrikų knygoje. Spėjama, kad tais metais Rozalime buvo pastatyta Švč. Mergelės Marijos vardo medinė bažnyčia ir įsteigta parapija.
Gyvenvietė augo
Gyvenvietė sparčiai augo XIX a antroje pusėje. 1868 m. Rozalime buvo 299 gyventojai, 2 krautuvės, 2 užeigos, užeiga („traktierius“), vyninė, policijos nuovada, Rozalimo valsčiaus valdyba, rusiška liaudies mokykla. 1897 m. miestelyje gyveno 549 (265 žydai) gyventojai, veikė malūnas, 23 krautuvėlės. 1912 m. buvo apie 700 gyventojų, 20 krautuvių, sinagoga, vaistinė. 1938 m. gyventojų skaičius pasiekė 800, o 1959 m. beliko tik 551 gyventojas, kadangi buvo išžudyti žydai. Po to gyventojų skaičius dėl aplinkinių vietovių melioracijos pradėjo augti. 1999 m. Rozalime buvo 985 gyventojai. Sovietmečiu Rozalimas buvo apylinkės ir kolūkio „Į šviesią ateitį“ centras. Miestelyje buvo vidurinė mokykla, vaikų lopšelis-darželis, ambulatorija, 25 vietų ligoninė, vaistinė, buitinio gyventojų aptarnavimo paviljonas, pašto skyrius, taupomoji kasa, zoniniai kultūros namai, bibliotekos filialas, girininkija, 2 parduotuvės, pieninė, kelių remonto punktas. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Rozalimas tapo seniūnijos centru. 1996 m. patvirtintas Rozalimo herbas.
Herbas
Istorinio herbo miestelis neturėjo. Prieš II pasaulinį karą Rozalimas garsėjo savo 100, 500 ir 1000 svarų varpais, todėl varpai tapo miestelio herbo simboliu. Herbo etalono autorius – dailininkas Juozas Galkus. Simbolis: sidabriniame lauke trys raudoni varpai. Herbo istorija ir reikšmė: istorinė tradicija sako, kad Rozalimo bažnyčia kadaise garsėjo trimis varpais, kurie per gaisrą išsilydė ir buvo perlieti į vieną varpą. Šis pasakojimas ir tai, kad bažnyčia davė pradžią miesteliui, buvo panaudoti kuriant naują herbą. Varpas – ryšio tarp dangaus ir žemės simbolis, žinios skelbėjas, net tikima, kad jo skambesys gali apsaugoti žmones nuo nelaimių, nuginti jas. Rozalimo miestelio herbą LR Prezidentas patvirtino 1996 m. balandžio 29 d.
Padavimas apie Rozalimo miestelio atsiradimą
Apie Rozalimo miestelio atsiradimą poetas K. Inčiūra parašė eiliuotą legendą:
„Skamba lapija žalioji,
Paukščiai čiulbauja aplinkui,
Į namus Drabišius joja,
Aukšto dvaro savininkas.
Iš turnyro nugalėjęs
Grįžta kaip laisvūnas vėjas.
Rūmuos laukia Rozalija,
Lyg aušrelė danguje.
Girioj kurtai lyg skalija,
Dvelkia, kvepia lapija.
O po aikštę, po žaliąją
Nardo sakalai ir klega.
Papūtė Drabišius ragą,
Liejas aidas neramus
Po šimtmetinius miškus.
Nuo kanopų šaunaus bėrio,
Šoka medžiai susitvėrę.
Senos eglės lyg abatai
Tyliai rymo, galvas kreta.
Pušys tartum grakščios damos
Lauktų riterių sutemus.
O beržai – žili vasalai
Bailiai traukias joms iš kelio.
Tai smagu Drabišiui joti
Slėpiningų girių plote.
Jis kaip vėjas danginasi,
Dūzgia bitės liepynuose,
Siuva lengvosios stirnaitės,
Praneria kurapkos greitos,
Dumia elnias, vilkas staugia.
Upeliūkštis dainą baugią
Groja pasakingam skardy.
Tylą aitvaras suardė,
Kažką stvėrė ir nunešė,
Supas medžių viršūnėse.
Jau nedaug ir kelio liko,
Tik bėriukui kas nutiko:
Knapt sustoja, liuokt pašoka,
Jau čia pat naktis tamsoka.
Ėmė ilst šaunusis bėris
Lyg jaunikis pasigėręs
Midučiu geltonu.
Vos prijojo vešlų klonį,
Knapsi, klumpa ir gana.
O dvare jauna žmona
Laukia vyro – šeimininko.
Bėris drykt, griovin sulinko,
Ėmė prunkšt lyg ne prieš gerą,
O toli dar iki dvaro.
Ponas lipa nuo bėriuko
Ir į baugią šalį suka.
Žiūri – tarp pušų šimtmečių
Mato jis žmogysta stačią –
Baltą žmogų vienmarškinį.
„Pone geras, šioj tankynėj
Greit galiu vilkams įkliūti.
Naktigulto duok,meiluti,
Imki dvieraičio mane“.
„Miels žmogelį, šįkart ne.
Vos bejoju vienas aš,
Mano žirgas nepaneš“
O baltasis gint: „Paneš“.
Ir po ginčo ten ilgoko
Jie abu ant bėrio šoko.
Ponas žiūri ir nustebo –
Tartum pinklės būt nelabo.
Žirgas drygt pasišokėjęs
Ėmė lenkt greituosius vėjus.
Skrenda pušys pro šalis
Neužkliudę šakomis.
„Ką mąstei bejodams, pone?“ –
Senis prašneka maloniai.
Ė…Drabišiui dingt į mintį:
Kipšas nori jį supinti
Savo spąstuos nelabuos.
Ką godojo, neišduos.
Ponas taria švelniai tyčia:
„Jojau vietos rinkt bažnyčiai,
Bet aplink kurti giria –
Vietos patogios nėra“.
„Tai gerai, – baltasis tęsia,
- gražią vietą veikiai rasim:
Kur klups žirgas pirmą kartą,
Žadinį atminki tartą“.
Jam ištarus, tam pušyne
Žirgas klupt ant pirmutinių,
Žiūri – angelas skaistus
Baltus iškelia sparnus.
Spindi, žėri apankamai,
Dingsta, neria į tankmes.
„Čia, kur mudu atkankam,
Nieks gražesnio nesuras
Kupino stebuklų šlaito,
Kur kalnų tiek susieitų.
Čia Rozalijos vardu
Santaikai, gerovei, meilei
Pastatyk bažnyčią dailią
Labui vargstančių žmonių
Ir įkurdink jiems miestelį.
Paskutinis dar meldimas:
Šią vietovę, amžiais žalią,
Pavadinki – Rozalimas“.
Šaltinis V. Vaidotienės knyga „Rozalimas“