Ma­tas Gri­go­nis Ro­za­li­me

(Iš kn. Ma­tas Gri­go­nis. Raš­tai. Vil­nius, 2008.)

    Mo­kyk­la

   Į Ro­za­li­mą nu­vy­kau 1925 m. rugp­jū­čio 1 d. ir pra­dė­jau ei­ti vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­rei­gas.

   Ro­za­li­mo vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je mo­ky­to­jų su­dė­tis bu­vo ne­peik­ti­na. Čia dvi mo­ky­to­jos – ma­no bu­vu­sios mo­ki­nės iš Pa­ne­vė­žio gim­na­zi­jos: El­zė Ma­siu­ly­tė ir Eu­ge­ni­ja Nur­kai­tė. Ma­siu­ly­tė dės­tė geog­ra­fi­ją ir kū­no kul­tū­rą. Nur­kai­tė – gam­tą ir is­to­ri­ją. Ma­te­ma­ti­kos bei lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ju at­vy­ko nau­jai pa­skir­tas, tik­riau sa­kant, per­kel­tas iš Gied­rai­čių vi­du­ri­nės mo­kyk­los Pet­ras La­pins­kas, darbš­tus, są­ži­nin­gas mo­ky­to­jas, par­ti­nis so­cia­lis­tas. Ti­ky­bą ir lo­ty­nų kal­bą dės­tė vie­tos kle­bo­nas kun. Ka­zi­mie­ras Grin­ke­vi­čius, 60 me­tų jud­rus se­nu­kas, su ap­dris­ku­siais dra­bu­žiais, be­tgi su kai­mo in­te­li­gen­to sie­la. Pa­ra­pi­jos dar­bas daž­nai ati­trauk­da­vo ku­ni­gą nuo mo­kyk­los dar­bo, to­dėl jo dės­to­mų da­ly­kų pro­gra­ma bū­da­vo apy­si­lpniai išei­na­ma, ypač lo­ty­nų kal­bos. Dai­na­vi­mą dės­tė vie­tos var­go­ni­nin­kas Juo­zas Ro­žans­kas, dai­na­vi­mą nu­si­ma­nęs, bet ne­su­ge­bąs pa­lai­ky­ti mo­ki­nių dis­cip­li­nos kla­sė­je. Ne­dis­cip­li­nos „tau­rę“ lai­mė­da­vo dar­be­lių, pie­ši­mo ir dai­ly­raš­čio mo­ky­to­ja Po­lu­jans­kie­nė, ru­sė, naš­lė dak­ta­rie­nė. Jai įei­nant į kla­sę, mo­ki­niai kaip bi­čių spie­čius suūž­da­vo. Sut­rep­sė­ju­si mo­ky­to­ja du­ry­se šauk­da­vo: „Nu­til­ki­te! Nu­til­ki­te!“. Mo­ki­niai bal­su taip pat šauk­da­vo: „Ką, po­nia, sa­kai?“ Ir taip be­veik vi­sa pa­mo­ka pra­slin­da­vo šū­kau­jant. Var­gas bū­da­vo kai­my­ni­nė­je kla­sė­je dar­bas dirb­ti – kliu­dy­da­vo anas triukš­mas. 1926 m. pa­va­sa­rį Po­lu­jans­kie­nė bu­vo at­leis­ta iš mo­ky­to­jos pa­rei­gų, o į jos vie­tą bu­vo pa­skir­ta jos duk­tė Na­ta­li­ja, tik ką bai­gu­si Pa­ne­vė­žio mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją. Duk­tė, kaip ma­my­tė, sun­kiai pa­lai­ky­da­vo kla­sė­je dis­cip­li­ną, ta­čiau duk­tė ei­na­mą­ją pro­gra­mą te­sė­da­vo išei­ti. Po­lu­jans­kai­tė dės­tė gam­tą, pai­šy­bą ir dar­be­lius.

     Na­za­re­tie­tis

     Ro­za­li­mas pa­gar­sė­jęs kaip ste­buk­lin­ga vie­ta. Čia žmo­nės la­bai gar­bi­na Na­za­re­tie­tį šo­ni­nia­me al­to­riu­je. Ap­link tą al­to­rių ke­liais šliauž­te šliau­žia. Taip pat šliau­žia ke­liais ir ap­link vi­są baž­ny­čią ir apie di­dį­jį al­to­rių, ku­ria­me gar­bi­na Ma­ri­ją. Ka­pi­nių kop­ly­tė­lė­je Na­za­re­tie­tis daug su­si­lau­kia klū­pan­čių­jų.  Įsi­žiū­rė­jęs į Na­za­re­tie­čio gar­bi­ni­mą baž­ny­čio­je, su­kū­riau Ro­za­li­mo Na­za­re­tie­čio gies­mę, ku­riai na­tas su­dė­jo mu­zi­kas Vl. Pau­laus­kas. Tą gies­mę ap­ro­ba­vo Pa­ne­vė­žio vys­ku­pas, o 1927 m. pra­džio­je tą gies­mę su Na­za­ra­tie­čio at­vaiz­du iš­lei­dau at­ski­ru lei­di­nė­liu – 2000 egz. Ro­za­li­mie­čiai iš­pir­ko tą­jį lei­di­nį, o gies­mė bū­da­vo gie­da­ma baž­ny­čio­je. Baž­ny­ti­nės gie­do­to­jos gie­do­da­vo Na­za­re­tie­čio gies­mę kun. T. Bra­zio su­kur­ta me­lo­di­ja, o cho­ras nau­do­da­vo­si Pau­laus­ko kom­po­zi­ci­ja.

     Kū­ry­ba, tau­to­sa­ka

     Ro­za­li­me gy­ven­da­mas, nuo mo­kyk­los dar­bo tu­rė­da­vau kiek at­spė­ja­mo lai­ko, to­dėl kar­tais išei­da­vau ir į kū­ry­bos dar­bą. Su­re­da­ga­vau vi­są sa­vo prieš­ka­ri­nių ei­lė­raš­čių rin­ki­nė­lį „Kviet­ke­lis“, ku­rį da­bar, 1926–1928 me­tais iš­spaus­di­nau „Ži­bu­rio“ skil­ty­se. Kai ką nu­siųs­da­vau ir „Žvaigž­du­tei“, o ra­šy­to­jui Gied­riui daug įdo­mių pa­sa­kų, mo­ki­nių už­ra­šy­tų. Tau­to­sa­kos, kaip Pa­ne­vė­žy­je, taip ir Ro­za­li­me, per mo­ki­nius daug su­rink­da­vau ir ati­duo­da­vau Kau­no uni­ver­si­te­tui. Su­si­ra­ši­nė­da­vau ir žo­džius ir įteik­da­vau Žo­dy­no re­dak­ci­jai. Iš pro­f. Bū­gos net pa­dė­ką bu­vau ga­vęs už ren­ka­mus žo­džius.

     Šei­ma

     Ro­za­li­me ma­no šei­ma pa­di­dė­jo. 1926 m. ba­lan­dį gi­mė ir tuoj mi­rė sū­nus Jo­nu­kas, pa­lai­do­tas Kau­no ka­pi­nė­se.

     1927 m. bir­že­lio 2 d., bai­siau­sios aud­ros ir per­kū­ni­jos me­tu, Ro­za­li­me gi­mė sū­nus Al­gi­man­tas An­ta­nas, o 1928 m. lapk­ri­čio 24 d. ten pat gi­mė Ma­tas Kas­ty­tis. Tai ir vi­sa ma­no šei­ma.

     Ži­nia

    Man pa­ti­ko ra­mus, idi­liš­kas Ro­za­li­mo gy­ve­ni­mas. Iš val­džios ten, mies­te­ly­je, ga­vau 0,4 hek­ta­rą skly­pą, ku­ria­me ir pa­si­sta­čiau apy­ge­rius na­mus, sva­jo­da­mas juo­se se­nat­vę gy­ven­ti. Sta­tant na­mus, atė­jo iš mi­nis­te­ri­jos ži­nia, kad Ro­za­li­mo vi­du­ri­nė mo­kyk­la, kaip ne­gau­si mo­ki­nių, lik­vi­duo­ja­ma. Ta­tai man, beį­si­ku­rian­čiam Ro­za­li­me, bu­vo smū­gis. Įreng­tus na­mus 1929 me­tais iš­nuo­mo­jau pa­štui, o 1931 m. par­da­viau „ame­ri­kon­kai“ Šu­kie­nei. Te­ko par­duo­ti su di­de­liu nuo­sto­liu, nes Ro­za­li­mas be vi­du­ri­nės ėmė smuk­ti.

     Dar­bas

     Ro­za­li­me sie­kiau, kad mo­kyk­los dar­bas bū­tų stro­pus, punk­tua­lus, sėk­min­gas. Sten­gė­mės ei­na­mą­jį kur­są išei­ti kla­sė­je, kad kuo ma­žiau­sia be­lik­tų na­mų dar­bų, nes dau­gu­ma mo­ki­nių gy­ven­da­vo kai­me ir kas­dien pė­din­da­vo bent po 8 ki­lo­met­rus. Ket­vir­to­kai man paei­liui ra­šy­da­vo mo­kyk­los kro­ni­ką, į ku­rią ir įdo­mes­nę tau­to­sa­ką ga­lė­jo įra­šy­ti. Įve­džiau Vil­niaus va­lan­dą, kar­tą per sa­vai­tę, tuoj po pa­mo­kų. Mo­ky­to­jo pa­skai­ta, mo­ki­nių pa­si­ro­dy­mas ir links­mo­ji da­lis. Pat­rauk­da­vau vi­sus mo­ky­to­jus tas pa­skai­tas skai­ty­ti, ta­čiau daž­niau­siai man pa­čiam tek­da­vo su pa­skai­ta kiū­tin­ti į Vil­niaus va­lan­dą. Sut­var­kiau mo­kyk­los dar­že­lį, kad bū­tų pa­vyz­din­giau­sias Ro­za­li­me. Šeš­ta­die­niais reng­da­vo­me mo­kyk­los sa­lė­je pra­mo­gą su li­te­ra­tū­ri­ne pro­gra­ma ir šo­kiais. 3–4 kar­tus per me­tus ir vie­šą va­ka­rą ro­za­li­mie­čiams su­reng­da­vo mo­ki­niai, mo­ky­to­jui La­pins­kui re­ži­suo­jant. Sta­tė­me „Auš­ros sū­nus“, „Snie­go ka­ra­lai­tę“ ir kt. Sėk­min­ges­niam sce­nos dar­bui pa­si­dirb­di­no­me išar­do­mą sce­ną. Vie­nos kla­sės sie­na bu­vo ati­da­ro­ma, to­dėl, su­jun­gus dvi kla­ses, su­si­da­ry­da­vo vi­sas „teat­ras“. Prie pat Ro­za­li­mo gra­žus pu­šy­nas. Šil­tes­nė­mis die­no­mis su pa­mo­ko­mis nu­si­kraus­ty­da­vo­me į pu­šy­ną. Kū­no kul­tū­ros pa­mo­kos be­veik vi­suo­met bū­da­vo pu­šy­ne. Mo­kyk­los kla­sės ant­ra­ja­me aukš­te, o pir­ma­ja­me aukš­te mo­ky­to­jų kam­ba­rys, sa­lė ir di­rek­to­riaus bu­tas. To­dėl pir­ma­jam aukš­tui tek­da­vo daug trep­sė­ji­mų klau­sy­tis.

     Vi­suo­me­ni­nis gy­ve­ni­mas

     Nep­rik­lau­siau jo­kiai par­ti­jai. Kaip mo­kyk­los di­rek­to­riui, tek­da­vo bū­ti kul­tū­ri­nio vie­tos gy­ve­ni­mo vir­šū­nė­je. Vi­sos iš­kil­mės ir jų pa­skai­tos daž­niau­siai gul­da­vo ant ma­no pe­čių. Ir drau­gi­jos, kar­tais net prieš­prie­šės, ma­ne kvies­da­vo pa­skai­tos skai­ty­ti. Ei­da­vau. Te­ko ener­gi­jos pa­si­gau­ti 1928 m. Ro­za­li­me be­sta­tant ne­prik­lau­so­my­bės pa­mink­lą ir ne­prik­lau­so­my­bės kry­žių (šven­to­riu­je, pa­mink­las aikš­tės so­de­ly­je). Su vals­čiaus sa­vi­val­dy­be te­ko pa­lai­ky­ti ge­rus, su­gy­ve­na­mus san­ty­kius, be­tgi į sa­vi­val­dy­bės dar­buo­tę ne­si­kiš­da­vau. 1928 me­tais Lie­tu­vos pre­zi­den­tas ma­ne ap­do­va­no­ja Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės me­da­liu ir Ge­di­mi­no or­di­nu IV laips­nio. 1928 m. at­ne­šė ir ofi­cia­lią ži­nią, kad Ro­za­li­mo vi­du­ri­nė mo­kyk­la lik­vi­duo­ja­ma. 1928–1929 moks­lo me­tus čia dir­bo­me mer­dė­da­mi.

„Pakruojo krašto“ info