Ištrauka iš Arūno Juškos bakalauro darbo „ŽALIOJI RINKTINĖ LIETUVOS PASIPRIEŠINIMO SĄJŪDYJE“
„…. Pasipriešinimas sovietų reokupacijai prasidėjo nuo pat pirmųjų Raudonosios armijos žingsnių Lietuvoje, t.y.1944 m. vasaros, ir tęsėsi iki1953 m. pavasario, kai buvo sunaikinti paskutiniai partizanų sričių ir apygardų štabai, taip pat suimtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis „Vytautas“.
Devynerius metus Lietuvoje vykę veiksmai šių laikų istoriografijoje vadinami įvairiai – Lietuvos karu, partizaniniu karu, laisvės kovomis, ginkluota rezistencija. Naujausioje istoriografijoje vartojama pasipriešinimo sąjūdžio sąvoka. Pagrindiniu savo kovos tikslu partizanai laikė – nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Lietuvos teritorijoje buvo kuriamos organizaciniais ryšiais susietos karinės struktūros – apygardos, rinktinės, būriai. Viena žymiausių Vidurio Lietuvos rinktinių buvo – Žalioji rinktinė.
Žaliosios rinktinės užuomazga buvo 1944 m. vasarą Šeduvoje (Panevėžio apskrityje.) įvykęs Tėvynės gelbėjimo komiteto posėdis kuriame dalyvavo nacionalistų partijos narys kpt. Izidorius Pucevičius, Lietuvos laisvės armijos atstovas Jonas Laurinaitis ir kiti Šeduvos valsčiaus visuomenės atstovai. Posėdyje nutarta organizuoti ginkluotą pasipriešinimą, kpt. I. Pucevičius buvo įgaliotas vadovauti partizanų junginiui, kuris turėjo veikti gretimuose valsčiuose.1944 m. pabaigoje –1945 m. pradžioje Panevėžio apskrities Smilgių. Rozalimo, Šeduvos valsčiuose, Šiaulių apskrities Radviliškio, Pakruojo, Klovainių valsčiuose, Kėdainių apskrities Baisogalos valsčiuje telkėsi nemaži partizanų būriai Aktyviausias ir stipriausias buvo Lietuvos kariuomenės kpt. I. Pucevičiaus vadovaujamas partizanų junginys.1945 m. kovo pabaigoje vadinamojoje „L“ vietovėje Liaudiškių miške, Radviliškio ir Šeduvos valsčiuose įvyko apylinkės partizanų dalinių atstovų sąskrydis. Jį organizavo ir jam pirmininkavo kpt. I. Pucevičius „Radvila“. Sąskrydžio metu Radvila pasiūlė suformuoti kovinį vienetą – rinktinę. Šiam pasiūlymui buvo pritarta ir ta pačią dieną buvo suformuota rinktinė, suteikiant jai pavadinimą Žalioji, taip pat nustatyta rinktinės vėliava. Žaliosios rinktinės vadu išrinktas kpt. I. Pucevičius-„Radvila“. kpt. I. Pucevičius-„Radvila“ buvo praktiškas karininkas, tai atsispindiėjo kovos tiksluose kurie buvo realūs ir apskaičiuoti Žaliosios rinktinės pajėgoms.
Sąskrydyje Žaliajai rinktinei buvo iškelti šie tikslai:
-Kariniai:
- Saugoti nuo komunistinio teroro beginklius kaimo žmones.
- Nuginkluoti sovietinius aktyvistus.
- Likviduoti NKVD informacijos šaltinius.
- Kovoti su okupantų ekonominiais nusikaltimais.
- Jungtis ir bendradarbiauti su kitomis partizanų grupėmis.
-Kultūriniai:
- Antisovietinių atsišaukimų ir biuletenių spausdinimas ir platinimas.
- Komunistų propagandos neutralizavimas pasitelkiant partizanų spaudą.
- Gyventojų dvasios stiprinimas. (Tam tikslui suorganizuotas partizanų kvartetas)
Pirmaisiais okupacijos metais partizanai stengėsi išlaikyti savo rankose krašto kontrolė ir apginti gyventojus. Gausūs partizanų daliniai nevengė kautynių su okupantų kariuomene, užimdavo miestelius ir bažnytkaimius, sunaikindavo aršiausius sovietinius pareigūnus bei NKVD būstines. Ne išimtis buvo ir Žalioji rinktinė, šis kovotojų dalinys 1945 metų liepos 8 dieną puolė Rozalimo miestelį.
Pranešime Lietuvos TSR valstybės saugumo liaudies komisarui A. Guzevičiui, pasirašytame Panevėžio NKVD karinės apygardos viršininko majoro Kudriavcevo, taip apibudinamas Rozalimo miestelio užpuolimas, įvykdytas 1945 metų liepos 8 dieną 2 val. 30 minučių. „150 partizanų grupė, ginkluota minosvaidžiu, prieštankiniu šautuvu, automatais ir granatomis, užpuolė Rozalimą, kaip valsčiaus centrą. Įsiveržę į Rozalimo miestelį, partizanai užgrobė pašto skyrių, nupjovė telefono laidus Rozalimas Smilgiai. Tokiu būdu telefoninis ryšys su miesteliu buvo nutrauktas, tačiau Rozalimo NKVD sugebėjo pranešti apie užpuolimą Panevėžio garnizonui. Į Rozalimą iš Panevėžio buvo išsiusta operatyvinę karinė grupė. Partizanai priartėjo per 50-60 mprie NKVD būstinės ir ėmė ją supti. Pastebėjęs tai sargybinis davė įspėjamąjį signalą. Prasidėjo mūšis tarp NKVD darbuotojų ir partizanų. Rozalimo NKVD organizavo būstinės gynybą iš visų pusių. Nors partizanų jėgos buvo gausesnės ir jie buvo gerai ginkluoti, NKVD būstinės partizanai nepaėmė. Mūšis truko 2 su puse valandos. Žuvo 7 partizanai ir 4 naikintojų bataliono kariai.“ Nors šiame pranešime esama ir tiesos visgi jis gerokai prasilenkia su tiesa. Štai kaip Rozalimo puolimą aprašo vienas jų dalyvis Vladas Vyšniūnas „Aušrelė“: „Partizanai kontroliavo miestelį net 4 valandas. Operacijai buvo rūpestingai ruošiamasi. Tą dieną prieš pat vidurnaktį (23.50 min) privalėjo būti nukirpti visi telefono laidai, einantys į miestelį. Puolime dalyvavo tik savanoriai, iš viso apie 80 vyrų. Kiekvienas gavo konkrečią miestelio plane pažymėtą užduotį, virš kairiosios rankos alkūnės užsirišo baltus raiščius. Žvalgyba pranešė, kur naktimis išstatomi kulkosvaidžių postai, kur kalinami suimtieji ir kur saugomi kalinių, tremtinių, agentų ir kt. Sąrašai, kaip numatyta ginti miestelį. Išaiškėjo, jog stribams, kurie nakvojo namie, buvo duota užduotis su ginklu bėgti į bažnyčios šventorių, nes iš jo galima kontroliuoti miestelio centrą, apsaugoti NKVD būstinę. Lygiai 12 val. Nakties būriai įslinko į miestelį iš šiaurės, šiaurės vakarų, vakarų. 20 vyrų būrys su kpt. RADVILA priešaky turėjo užimti šventorių. Priešas pastebėjo Radvilos vyrus ir iš dviejų kulkosvaidžių atidengė ugnį. Laimei, po kelių automatų serijų abu kulkosvaidžiai nutilo. Šventorius užimtas be aukų. Antrasis būrys tuo metu apsupo namą, kuriame buvo kalinami suimtieji. Trečiasis būrys puolė NKVD būstinę, kurioje turėjo būti saugomi įvairūs dokumentai. Dėję, rūsys buvo tuščias, seifo nebuvo. … Auštant nuo Padubysio tilto pusės pasigirdo artėjančių šarvuočių ūžesys. Reikėjo trauktis. Kapitonas delsė. Tik kai ryto prieblandoje pasirodė šarvuočių siluetai, vadas iššovė raketą, kaip signalą trauktis šiaurės vakarų kryptimi. Šventoriuje buvusiems vyrams pasisekė laimingai pasiekti pušyną nors ir šarvuočių apšaudomiems.” Visgi nevisiems pavyko pasitraukti, prie Padubysio tilto, priešo pajėgų pastiprinimui bandant įvažiuoti į miestelį, jie buvo apšaudyti pirmo posto vyrų. Dvi priešo mašinos buvo tiesiog sukapotos, pirmosios mašinos į miestelį neįvažiavo. Visgi esant didelei priešo persvarai, pirmo posto partizanams nepavyko atsitraukti. Visi šeši partizanai žuvo, dar vienas sunkiai sužeistas. Partizanai miestelyje sunaikino 27 stribus, rinktinė su nedideliais nuostoliais pasitraukė.
Rozalimo miestelio puolimas buvo didžiausia ir prieštaringai vertinama operacija. Nors tuo metu Žalioji rinktinė jau buvo išskaidyta, visgi šiai operacijai kpt. Radvila sutelkė 80 partizanų. Nors pagal vieno iš LLA vadų A. Eidimto apskaičiavimus valsčiaus miestelio užėmimo operacijai ir kovai su 30 NKVD įgula reikėjo 40-50 partizanų, 80 jau buvo per daug. Balys Juknevičius savo prisiminimuose šią operaciją vertina neigiamai, anot jo 10% žuvusiųjų yra jau per daug. Be abejonės kiekvienas žuvęs partizanas yra didelis nuostolis, bet nemanytume, kad ši operacija buvo nesėkminga. Pažvelgus į šią operaciją statistiškai susidaro visai kitoks vaizdas:
Rozalimo miestelį įsitvirtinę šventoriuje ir NKVD būstinėje gynė – mažiausiai 27 stribai.
Rozalimo miestelį puolė apie 80 partizanų.
NKVD žinojo apie puolimą ir buvo jam pasirengę. Pasinaudodami šia informacija galime apskaičiuoti partizanų, NKVD karių ir stribų kovines galimybes.
Kovinių galimybių skaičiavimas:
UG= s×k×Ns÷Np
UG – ugnies galimybės (kiek sunaikinta priešo)
s – vieno tipo ginkluotės skaičius
k – efektingumo koeficientas (1. lentelė)
Ns – leistini mūsų nuostoliai (Gynyboje 50% – 0,5, puolime 30% – 0,3)
Np – reikalaujami priešo nuostoliai (gynyboje 70% – 0,7, puolime 50% – 0,5)
Efektingumo koeficientas 1. lentelė
| Ugnies priemonės | Gynyboje pasiruošus | Gynyboje nepasiruošus | Puolime prieš paruoštą gynybą | Puolime prieš neparuoštą gynybą | Atmušant
kontrataką |
| Šaulių ginklai prieš pėstininkus | 2,1 | 1,9 | 0,7 | 0,9 | 1,9 |
Taigi Rozalimo NKVD ir stribai statistiškai turėjo tokias galimybes: UG =27 ×2,1×0,5÷0,5= 56,7 galėjo buti sunaikinti 57 partizanai. Partizanų galimybės: UG =80 ×0,7×0,3÷0,7=24 Žaliosios rinktinės kovotojai galėjo nukauti 24 priešo karius. Taigi galime teigti, kad operacija buvo sėkminga. Sunaikinti 27 priešo kariai, neskaičiuojant prie Padubysio tilto sušaudytų dviejų NKVD mašinų su kariais. Kpt. Izidorius Pucevičius „Radvila“ pasielgė teisingai atsivedęs 80 karių. Kadangi susiklosčius nepalankioms aplinkybėms nebūtų užtekę 50 partizanų kaip teigia A. Eidimtas. Balio Juknevičiaus nuomonė, kad 10% procentų žuvusiųjų yra per daug, pagrįsta tik jausmais. Statistiškai puolime leidžiama patirti 30% nuostolių, tą suprato ir patys Žaliosios rinktinės kovotojai, savo nuostolius įvertinę kaip nedidelius. Toliau B. Juknevičius savo prisiminimuose teigia, kad nebuvo pasiekti Rozalimo miestelio užpuolimo tikslai. Anot B. Juknevičiaus, iš išsikeltų tikslų – 1) išlaisvinti kalinius, 2) Gauti NKVD agentų ir slaptų informatorių, būsimų tremtinių sąrašus, 3) sunaikinti NKVD-milicijos būstinę, įvaryti jiems baimės, 4) gauti vaistų, buvo pasiektas tik trečiasis tikslas. Šiuos puolimo tikslus, galėtume pavadinti vietinės reikšmės, miestelių puolimai, tūrėjo kur kas didesnius tikslus. Visų pirmą miestelių puolimai paralyžuodavo okupacinės valdžios veikimą, antra tai buvo partizanų kovinio pasirengimo patikrinimas, savotiška repeticija prieš būsimąjį išsilaisvinimo momentą. Be to kiekviena puolamoji partizanų akcija turėjo ir moralinę reikšmę: pakeldavo gyventojų nuotaiką, parodydavo, kad yra laisvę kovojančių jų tautiečių, sužadindavo laisvės viltį….“
