“ Ilgiau nebuvęs gimtinėje rozalimietis redakcijai guodėsi tik dabar sužinojęs, jog jo kraštiečiai pernai atsisakė įamžinti buvusio ilgamečio tenykštės parapijos klebono Aniceto Kisieliaus (daugelio vadinto ir tebevadinamo Tėveliu Anicetu) atminimą jo vardu pavadinant į bažnyčią vedančią gatvę, kurioje šis sielovadininkas gyveno net 46-erius metus.
Šią mintį per pirmąsias kunigo mirties metines kraštiečiams pamėtėjo neeilinę jo meilę ir globą jautęs, sūnumi vadintas nūnai Pasvalio parapijoje dirbantis sielovadininkas Albertas Kasperavičius. Tada iniciatyvos ėmėsi Rozalimo miestelio bendruomenė, kuriai vadovauja vietos ambulatorijos gydytoja Virginija Kazlauskienė. Norėdama įsitikinti, ar žmonės pritaria minėtajai idėjai, bendruomenės taryba surengė apklausą, į kurią Sodžiaus gatvės miestelėnai, nenurodydami pavardžių, turėjo atsakyti, ar sutinka, jog jų gatvė vadintųsi nebe Sodžiaus, o kunigo Aniceto Kisieliaus. Šeši gyventojai tokiai permainai pritarė, penkiolika – ne.
Kaip prisipažino V. Kazlauskienė, toks žmonių nusiteikimas prieš Rozalimui gyvenimą atidavusio dvasininko atminimo įprasminimą jai buvęs netikėtas, tačiau dar kartą patvirtinus realybę, kad žmogus mūsuose reikšmingas ir svarbus tik tol, kol gyvas!
Bet gal nesibaigiančios krizės spaudžiami sodiečiai bijojo patirti nemažai išlaidų dėl gatvės pervardinimo procedūrų?!
– Tikrai ne, – atsakė V. Kazlauskienė, paaiškindama, kad kartu su anketa kiekvienas kiemas gavo ir valstybinės registro įmonės darbuotojų atsakymą į bendruomenės pateiktus klausimus, kuriame teigiama, kad atitinkamu rajono tarybos sprendimu pervardinus gatvę, jos gyventojai neturės papildomų išlaidų nei rūpesčių įteisinant žemę ar pastatus naujuoju adresu – viskas atsistos į savo vietas „automatiška“.
Tokį parapijiečių „verdiktą“ skaudžiai priėmė ir dabartinis Rozalimo parapijos sielovadininkas Algimantas Žibėnas, neslėpęs savo pastebėjimo, jog tam krašte išties žmonės vertinami tik tol, kol jie naudingi ir reikalingi. O Dvasios Tėvas Anicetas buvo reikalingas tūkstančiams, ypač sunkiais tikėjimui laikais – pas tuos, kurie bijojo rodytis bažnyčioje ar kunigo namuose, kad nebūtų „užfiksuoti“ krikštijant vaikus ar imant šliūbą, pats nuvairuodavęs savo „Žiguliuku“; visus mylėjęs, atjautęs, guodęs ir nė vieno neteisęs, sakydamas, kad pastarąją teisę teturi Aukščiausiasis…
Todėl klebonas A. Žibėnas neslėpė nuoskaudos, jog tokiam Žmogui pamiršti užteko… aštuonių mėnesių. Mat pirmus metus po mirties kiekvieno mėnesio 19-ąją dieną (kadangi altarista užgeso vasario 19-ąją) aštuntąjį mėnesį į jas teatėjo … vos keturi parapijiečiai.
- Man trūksta žodžių, pagalvojus, kiek tenusipelnė Dvasios Tėvas, ištarnavęs rozalimiečiams 42 metus, o laiminęs juos ligi pat savo mirties, – atvirai apmaudavo A. Žibėnas.
- Nors rozalimiečiai, su kuo tik nepakalbėtum, a.a. kunigą A. Kisielių atsimena labai šiltai ir nuoširdžiai, bet įvyko, kaip įvyko, – sakė seniūnas V. Kanišauskas, neprarandantis vilties, jog Tėvelio Aniceto vardu ateityje vis tiek bus pavadintas koks nors su šia Asmenybe susijęs Rozalimo kampelis ar rastas kitoks šio, labiau negu bet kas tam kraštui nusipelniusio, žmogaus (be kita ko, rajono Garbės piliečio) įamžinimo būdas.
Giminėms išsivežus nemažai a.a. klebono daiktų, liko neįgyvendinta ir ilgametės jo gaspadinės, Tėveliuko Angelu sargu vadintos Danutės Svetikienės idėja buvusiuose sielovadininko apartamentuose (kurie priklauso parapijai) įrengti nors simbolinį muziejų, nelyginant Dvasinio susikaupimo užeigą jį tebebranginantiems žmonėms, joje išsaugant bent svarbiausiąsias kunigo Aniceto veiklos relikvijas.
Tiesa, neseniai pas šią rozalimietę stabtelėję klebono giminaičiai paklausė, ar nereikėtų grąžinti išsivežtų daiktų, jeigu čia kas nors tikrai būtų daroma. Bet D. Svetikienė nebesiryžo nieko sakyti, tuo labiau, šiai idėjai apmirus po to, kai Tėveliuko „gryčia“ buvo išplėšta piktadarių, o jo relikvijomis vadintinus daiktus giminaičiai anuomet pažadėjo atiduoti į A. Kisieliaus gimtųjų Leliūnų muziejų.
„Bet ar tikrai kam nors to reikia?“ – šioje vietoje tikriausiai paklaustų parapijos sielovadininkas A. Žibėnas, o ne vienas miestelėnas, ko gero, prisimintų, kad, jau laidojant Tėvelį Anicetą, Rozalime sklandęs nepasitenkinimas dėl ne civilinėse kapinėse, o bažnyčios šventoriuje jam iškastos duobės, nors tokia buvo paties kun. A. Kisieliaus valia, beje, iš anksto suderinta su Vyskupu: „kad nuolat girdėčiau varpų skambėjimą, kad kaskart matyčiau Jus, einančius į Dievo namus…“. „
Laikraščio „Auksinė varpa“ informacija
